Gruodis, kurio "neprilaižysi"

Yra toks momentas sporto salėje, kurį iki šiol puikiai atsimenu. Dirbame su treneriu, keliam didelius svorius, liko paskutinis pakartojimas – tas, kur viskas susideda į vieną sekundę.
Aš bandau taisyti rankų kampą, žvilgsnį, kvėpavimą, o treneris sustabdo ir ramiai pasako:

„Dabar nieko nekeisk. Neprilaižysi.“

Tada juokiausi. Dabar suprantu, kad tai – vienas taikliausių metų pabaigos principų. Jeigu per visus metus nespėjai įgyvendinti tikslų, gruodį taip pat neprilaižysi. Bet kažkodėl būtent gruodį dauguma organizacijų įjungia režimą „viską užbaigti dabar“. Lyg gyvenimas po gruodžio 31-osios liautųsi egzistavęs.

Metų pabaigos panika: lyg matytume sieną, kurios nėra

Gruodis daugeliui verslų tampa ne mėnesiu, o sprintu. Sandoriai turi būti uždaryti, projektai – pabaigti. Procesai – kažkaip „užšpakliuoti“, kad atrodytų tvarkingi. Komanda – tempiama iki maksimumo. Vadovai – dar ir patys save spaudžia, nes „taip reikia“. Ir tada nutinka paradoksas: gruodis būna trigubai intensyvesnis, o sausis – trigubai tuštesnis. Gal jis ir tuščias todėl, kad gruodį bandėme „prilaižyti“ viską, kas nepavyko per vienuolika mėnesių?

Klausimas, kurio vadovai sau neužduoda

Reikėtų klausimo ne „ką dar spėsime padaryti gruodį?“, o „ką mes darome gruodį tik todėl, kad visi bėga?“ Ir čia prasideda įdomioji dalis. Nemaža dalis veiklų, kurios išsekina visas organizacijos grandis – logistiką, pardavimus, gamybą, administraciją – nėra strategiškai būtinos. Jos tiesiog yra… gruodžio tradicija. Klientai ir tiekėjai spaudžia, nes patys jaučiasi spaudžiami. Vadovai spaudžia, nes nenori „uždaryti metų blogai“. Komandos bėga, nes bėga vadovas. Bet ar tikrai visi tie „būtini“ darbai yra būtini? Ar jie keičia rezultatą? Ar jie kuria vertę? Ar jie išsprendžia kitų metų problemas? Dažniausiai – ne.

Skaudi tiesa: užimtumas dažnai yra tik susireikšminimo forma

Štai čia prasideda saviironijos dalis. Vadovai mėgsta sakyti, kad neturi laiko ir kad visur nespėja. Bet giliai viduje tas lėkimas suteikia vieną labai patogų jausmą: „Aš esu svarbus.“ Jeigu nespėju – vadinasi, esu reikalingas. Jeigu nuolat skubu – vadinasi, be manęs niekas nevyksta. Jeigu turiu per daug darbų – vadinasi, esu vertingas. Tačiau tai – tik gražiai supakuota iliuzija. Užimtumas nėra lyderystė. Užimtumas nėra vertė. Užimtumas – tai dažnai tik prastai prižiūrėti prioritetai ir nevaldomas ego, kuris bijo tylos ir aiškumo. Kai vadovas paleidžia šį dirbtinį „aš būtinas“ jausmą, atsiranda tai, ko gruodį labiausiai trūksta: ramybė, kryptis ir tikra kontrolė.

Gruodis nėra pabaiga. Jis – veidrodis.

Jeigu gruodis pas tave chaotiškas, problema nėra gruodis. Problema – metų ritmas. Procesų kultūra. Sutartų prioritetų nebuvimas. Ir vadovo įsitikinimas, kad viską dar galima „pakoreguoti paskutiniame pakartojime“. Sporto salėje tai neveikia. Versle – taip pat. Brandus vadovas metų pabaigoje nebėga. Jis atsirenka. Jis sąmoningai palieka dalį darbų kitų metų pradžiai. Jis suvokia, kad tikri metai prasideda ne gruodžio 31-ąją, o tada, kai jis pats susitvarko vidinę būseną.

Kartais didžiausia metų pabaigos pergalė yra ne tai, ką užbaigi, o tai, ko sąmoningai nebandai „prilaižyti“.