„Tai tik teorija“: kai pasiteisinimai tampa verslo strategija

Yra viena frazė, kurią verslo aplinkoje girdžiu dažniau nei bet kurią kitą. Ji skamba nekaltai, kartais net šmaikščiai, it bandymas lengvai nuleisti situaciją. Tačiau jos poveikis – labai realus. Tai ta garsi, iš pirmo žvilgsnio nekalta mintis: „Čia pas mus kitaip. Čia neveikia teorija.“ Ši frazė dažniausiai pasirodo būtent tada, kai esame aiškiai susitarę dėl konkrečių veiksmų, kuriuos reikia padaryti, o jie dėl vienokių ar kitokių priežasčių neįvyksta. Tada, norint pateisinti spragą tarp pažado ir realaus rezultato, atsiranda naratyvas, kad „pas mus taip neveikia“. Ir iš pirmo žvilgsnio tai atrodo logiška – juk kiekviena įmonė turi savo specifiką, savo komandą, savo ritmą. Tačiau būtent šis pasiteisinimas tyliai, bet užtikrintai stabdo verslo plėtrą.

Tą akimirką, kai vadovas pasako „mūsų verslas unikalus“, jis tarsi vizualiai pastato sieną tarp savo realybės ir viso pasaulio sukauptos vadybinės patirties. Tarsi ta teorija būtų kažkas tolimo, akademiško, nepritaikomo prie „mūsų situacijos“. Tačiau vadovų pasaulyje yra viena universali tiesa: net pats geriausias pasiteisinimas nepakeičia fakto, kad planas liko neįvykdytas. Teorija čia niekuo dėta. Problema slypi tame, kad susitarimas liko žodžiais, o žodžiai nevirto veiksmais.

Per metus matau dešimtis įmonių – skirtingų dydžių, iš skirtingų sektorių, kuriose dirba skirtingi žmonės. Tačiau už viso šio įvairumo atsiskleidžia labai aiški, beveik neišvengiama tiesa: dauguma verslų valdomi tais pačiais principais. Nesvarbu, ar tai mažas šeimos verslas, ar sparčiai auganti komanda, ar stabiliai veikianti įmonė, – visose jų pamatinės funkcijos yra tos pačios. Planavimas. Organizavimas. Vadovavimas. Kontrolė. Tai nėra teoriniai terminai, skirti vadovėlių puslapiams užpildyti. Tai mechanizmai, kurie nustato ritmą, sukuria struktūrą, įveda discipliną ir galiausiai – leidžia verslui judėti pirmyn.

Ir vis dėlto daugelis vadovų šių funkcijų netaiko. Ne todėl, kad jos netiktų, o todėl, kad jos reikalauja atsakomybės. Reikalauja įsipareigojimo. Reikalauja nuoseklumo. Tai reiškia, kad jei kažkas buvo suplanuota, turi būti padaryta. Jei kažkas buvo deleguota, turi būti patikrinta. Jei kažkam buvo pritarta, vadinasi, tai turi tapti veiksmu, o ne dar viena idėja stalčiuje. Kai šis vidinis mechanizmas neveikia, atsiranda tuštuma, kurią labai patogu užpildyti fraze: „praktikoje čia viskas kitaip“. Tačiau iš tiesų nėra kitaip. Praktiškai viskas vyksta lygiai taip pat, kaip vyksta bet kuriame versle: arba darai, arba nedarai. Viskas tarp šių dviejų polių yra interpretacijos.

Teorija neturi tikslo apriboti vadovo. Ji egzistuoja tam, kad palengvintų jo mąstymą. Kad padėtų atsitraukti nuo kasdienės sumaišties ir pamatyti verslą kaip sistemą, o ne kaip nuolatinį sąrašą gaisrų, kuriuos reikia gesinti. Teorija yra žemėlapis. Bet žemėlapis neveiks, jei vadovas nuspręs juo nesinaudoti. Ir čia glūdi visa esmė: problema ne teorijoje. Problema – jos netaikyme. Kai vadovas sako, jog „tai tik teorija“, jis iš esmės pripažįsta, kad ne teorija neveikia, o jis pats jos neįdarbino.

Prisimenu daug situacijų, kai po konsultacijos su vadovais susitariame dėl labai aiškių žingsnių. Viskas logiška, viskas realu, viskas įmanoma. Tada praeina savaitė, dvi, mėnuo – ir niekas nepasikeitė. Tada prasideda pasakojimai, kad „buvo daug reikalų“, „atsirado nenumatytų situacijų“, „reikėjo persidėlioti prioritetus“. Visa tai – gyvenimiška tiesa. Versle visada atsiranda netikėtumų. Tačiau yra vienas dalykas, kuris niekada nepasikeičia: jeigu vadovas pats nepadaro to, ką sutarė padaryti, niekas kitas to už jį nepadarys.

Ir štai čia išryškėja skirtumas tarp vadovo, kuris vadovauja, ir vadovo, kuris tik reaguoja. Reaguojantis vadovas visada suras priežastį, kodėl kažkas „neveikė“. Vadovaujantis vadovas suras būdą, kaip padaryti, kad veiktų. Reaguojantis vadovas gyvena situacijų sūkuryje. Vadovaujantis vadovas kuria struktūrą, kurioje net situacijos tampa valdomos.

Verslo plėtra prasideda ne nuo idėjų, ne nuo strategijų ir net ne nuo vizijos. Ji prasideda nuo labai paprasto, beveik žemiško principo – susitarimų vykdymo. Nuo to, kad vadovas pats tampa žmogumi, kuriuo galima pasitikėti. Nuo to, kad tai, kas įrašyta plane, tampa realiu veiksmu. Ir nuo to, kad pasiteisinimai nustoja būti verslo kalbos dalimi.

Nė vienas verslas nepradėjo augti todėl, kad sugalvojo gerą pasiteisinimą. Tačiau daugybė verslų pradėjo augti tada, kai vadovas pagaliau prisiėmė atsakomybę už savo įsipareigojimus. Kai suprato, kad teorija nėra priešas. Ji – pagalbininkas. Ji nėra apribojimas. Ji – atrama. Ji nėra trukdis. Ji – struktūra, kuri leidžia verslui tapti tokį, kokį vadovas jį nori matyti.

Galiausiai tiesa labai paprasta: verslas nėra unikalus todėl, kad jame neveiktų teorija. Verslas tampa unikalus tada, kai vadovas geba teoriją paversti praktika. Tada baigiasi pasiteisinimų era ir prasideda tikroji lyderystė – tokia, kurioje žodžiai ir veiksmai pagaliau sutampa.